Rinka – tai vieta (fizinė ar menama), kurioje vyksta kūrinio pardavimas, pirkimas, eksponavimas ar kitokia cirkuliacija. Meno rinka skirstoma į pirminę ir antrinę.

• Pirminėje meno rinkoje kūriniai perkami ar parduodami pirmą kartą, taigi, jie lig tol nėra turėję savininkų. Neretai perkama tiesiai iš menininko dirbtuvių, nors toks pirkimo būdas dėl viešai neregistruojamų sandorių iškraipo meno rinką ir yra nerekomenduotinas. Pirminėje meno rinkoje veikia meno galerijos, kurios parduoda iki tol tarpinių savininkų neturėjusius kūrinius, reprezentuoja menininkus ar parduoda paveldėtojų kūrinius. Neretai ir meno mugės siejamos su pirmine rinka, bet jos veikia kaip platforma galerijoms bei meno dileriams, tad šiuo atveju, ar kūrinio sandoris pateks į pirminę ar antrinę rinką priklausys nuo ligtolinių savininkų istorijos.
• Antrinėje rinkoje parduodami darbai turintys pardavimų istoriją. Tokiais meno objektais prekiauja aukcionų namai, meno dileriai arba antrinėje rinkoje besispecializuojančios galerijos. Neretai antrinėje rinkoje cirkuliuoja laiko patikrinti kūriniai, kur kas rečiau aptinkama jaunųjų, meno pasaulyje kylančių autorių. Kolekcininkai ar muziejai taip pat patenka į antrinės meno rinkos terpę, nes jau yra tapę tarpiniais meno kūrinio savininkais.

Dažniausiai specifinės sąvokos lydi antrinę meno rinką, dauguma jų yra sutinkamos meno aukcionuose:

Kūrinio pasas – oficialus meno kūrinio dokumentas, kuriame nurodomas objekto identifikaciniai duomenys, tokie kaip pavadinimas, autorius, sukūrimo laikas ir vieta, technika ir medžiagos, išmatavimas, būklė, signatūros ir pan.

Signatūra – kūrinio autoriaus identifikaciniai ženklai, inicialai, parašas, ir pan. Dažnai randami apatinėje dešinėje vaizduojamosios dailės kūrinio pusėje.

Proveniencija – tai buvusių kūrinio savininko ar savininkų istorija.

Lotas – meno kūrinys ar kūriniai, akcionuojamas(-i) kaip vienas objektas, turintis vieną numerį ir kainą aukciono namų kataloge.

Pradinė kaina (aukcione) – pirmoji kaina, kuri skelbiama aukciono metu pradedant konkretaus loto pardavimą.

Rezervinė kaina (aukcione) – konfidenciali suma (aukštesnė už nurodytą kataloge pradinę kainą), kurios aukcione nepasiekus kūrinys laikomas neparduotu.

Akceptuota kaina („plaktuko kaina“) – didžiausia aukciono metu už meno kūrinį aukciono dalyvių pasiūlyta kaina, užfiksuota plaktuko dūžiu. Tai kūrinio įsigijimo kaina be aukciono mokesčių.

Estimacija – aukciono objekto kainos įvertinimas nurodomas intervale pvz., kaina nuo 500 iki 700 Eur.

Fiziniai asmenys:

• Vidutinių ir aukštesnių pajamų asmenys, įsigyjantys pavienius meno kūrinius arba juos kolekcionuojantys mėgėjiškai. Šiai grupei priskiriama didžiausia meno pirkėjų dalis.
• Meno entuziastai, profesionaliai formuojantys asmeninę meno kolekciją. Meno kūrinių kolekcionavimui jie skiria daugiau finansinių resursų ir pastangų nei vidutinis pirkėjas.
• Investuotojai į meno kūrinius. Įvertinę riziką ir pelningumo potencialą, investuotojai patys ar su profesionalaus patarėjo pagalba išsirenka, kokį meno objektą įsigyti. Neretai investuotojai įsigytų kūrinių neeksponuoja nei viešai, nei privačiose erdvėse, o pasirenka juos laikyti saugyklose ar „laisvuosiuose uostuose“. Be abejo, meno kolekcionavimas ir noras patikimai investuoti savo turtą gali egzistuoti kartu, tačiau tokiais atvejais meno kūriniai rečiau palieka kolekciją ar yra parduodami siekiant pelno.
• Mažiau nei 1% visų meno rinkos pirkėjų sudaro itin turtingi asmenys (Art Basel & UBS, 2020), kurie orientuojasi į aukščiausios klasės milijonus kainuojančius paveikslus, skulptūras ar kitus dailės kūrinius ir dėl šių varžosi antrinėje rinkoje.

Juridiniai asmenys:

• Dažniausiai jie meno kūrinius įsigyja pirminėje rinkoje, užmezga partnerystės ryšius su menininkais ir juos reprezentuoja.
• Muziejų kuratoriai ieško kūrinių, kuriais galėtų papildyti turimas kolekcijas. Įsigyti kūriniai gali būti skolinami kitiems meno muziejams ar institucijoms, parodoms.
• Bankai, korporacijos, viešbučiai ir kt. Tokie pirkėjai meną galimai įsigyja dėl keleto priežasčių: noro kūrinius eksponuoti savo patalpose ir aktyvinti socialinį įsitraukimą (tiek darbuotojų, tiek klientų), meno pagalba komunikuoti korporatyvinį identitetą arba investiciniais tikslais. Paskolindami savo sukauptus darbus ar net kolekcijas parodoms muziejuose, korporacijos bei bankai garsina savo vardą, kuria teigiamą įvaizdį visuomenėje. Kai kurie bankai, šeimos biurai ir investiciniai fondai teikia investavimo į meno kūrinius konsultacijas ir kitas susijusias paslaugas.

Dailės kūriniai paprastai laikomi patikima alternatyvia investicija, išskiriami net keli tai pagrindžiantys požymiai:

• Meno kūriniai ‒ pranašesnė investicija už įprastas finansų priemones tuo, kad nėra tiesiogiai veikiami pinigų vertės pokyčio, kaip kad akcijos, obligacijos ar kitos finansų rinkos priemonės ekonominio nuosmukio metu, pinigų nuvertėjimo ar valiutos devalvacijos atveju.
• Meno kūrinių vertė nėra stipriai kintanti lyginant su kitomis investicinėmis priemonėmis, ji išlieka sąlyginai stabili kritiniais pasaulinei ekonomikai atvejais ir tolygiai auga laikui bėgant.
• Dailės kūrinių investicinės grąžos rodikliai aukšti ‒ metinės vertės augimas vidutiniškai siekia 8‒10 procentų, kai kuriais atvejai gali siekti net 30–50 procentų. Pasitaiko labai sėkmingų atvejų, kai kūrinio vertė išauga keliasdešimt kartų, pavyzdžiui, jei menininkas laimi prestižinį apdovanojimą, išsiaiškinamas nesignuoto kūrinio autorius ir pan.

Priklausomai nuo pirkėjų grupės ir išsikeltų tikslų, dailės kūrinių įsigijimo strategija gali skirtis, tačiau vadovaujamasi keliais esminiais principais:

• Vertingiausi yra vienetiniai originalūs kūriniai, todėl prieš įsigyjant darbą rekomenduojama įsitikinti jog kūrinys turi signatūrą, pasą ar kitokią dokumentaciją, patvirtinančią jo autentiškumą ir kilmę.
• Autoriaus reputacija, žinomumas, populiarumas, kūrybos darbų kontekstas (retumas, periodas ir t.t.) gali turėti įtakos išsirinkto dailės kūrinio dabartinei vertei ir jo vertei ateityje. Ateities perspektyva yra svarbus aspektas perkant meną investiciniu tikslu, nes keičiantis meniniam skoniui gali kilti noras parduoti turimą meno kūrinį ar pakeisti jį nauju.
• Išsamią meno rinkos analizę labiau linkę atlikti investuotojai ar juridiniai asmenys – tam jie pasitelkia ekspertus arba oficialias metines meno rinkos ataskaitas, aukcionų, meno fondų pelningumo duomenis ir kitus skaičiavimais bei tyrimais paremtus šaltinius. Tuo tarpu mėgėjai seka meno rinkos aktualijas kultūros leidiniuose, prenumeruoja naujienlaiškius ar stebi šiuolaikinius menininkus internetiniuose kanaluose. Bet kuriuo atveju, domėjimasis meno rinka ar meno renginių bei parodų lankymas prieš įsigyjant kūrinį atneš naudos.
• Patikimų meno rinkos specialistų konsultacijos gali būti itin vertingos, ypač jei kūrinys perkamas iš neoficialaus šaltinio (nerekomenduotina), ar kyla abejonių dėl kūrinio autentiškumo, autoriaus ar kainos pagrįstumo.

• Pradedant formuoti kolekciją, verta ugdyti meninį skonį analizuojant meno kūrinius, taip pat iš patikimų šaltinių rinkti informaciją apie meno rinką.
• Meno kūrinys gali kainuoti vos nuo kelių dešimčių ar šimtų eurų, taigi pirkėjas turėtų apsibrėžti meno kūrinių kolekcionavimui skirsimą biudžetą. Tuomet būtų naudinga pasirinkti priimtiną kolekcionavimo strategiją pagal toleruotiną rizikos lygį. Rizikingesnei dailės kūrinių grupei su galima didesne investicine grąža priskiriami jaunųjų autorių darbai ‒ šie menininko karjeros pradžioje būna pigesni ir turi didelį vertės augimo potencialą. Paklausūs ar itin populiarūs klasikų dailės kūriniai gali kainuoti kur kas brangiau.
• Jei kolekcionuoti pradedama turint labai mažą biudžetą, galima rinktis kurį laiką pinigus pataupyti ir tik tuomet įsigyti kūrinį arba pirkti pigesnius originalius grafikos, fotografijos tiražinius atspaudus, kurie yra tiek pat kokybiški ir vertingi meno kūriniai kaip tapybos ar skulptūros darbai.

Meno kūrinys apjungia abu šiuos aspektus, nes gali būti kartu tiek gražus, tiek gera investicija. Nuodugniai domintis menu išsiugdomas pojūtis kokybiškiems meno kūriniams, estetikai, tačiau pirmumas teikiamas tam tikro stiliaus ar laikotarpio kūriniams. Vertingi paveikslai dažnai nebūna tipiškai gražūs ar „saldūs“ – išskirtinė kūrinio estetika, neįprasta technika ar kompozicija sukuria patvaresnį, laikui nepavaldų žavesį, o tuo pačiu, galimai ir didesnę vertę.

Be to, meno kūriniui pridėtinę vertę sukuria daugybė elementų, pavyzdžiui, jo istorinė reikšmė, technika, proveniencija ir kt. Be kita ko, galima pasirinkti kolektyvinio investavimo variantą, šiuo atveju, kokybiškus kūrinius investicijoms parenka profesionalai, kurie pasirūpina kūrinio likvidumo, saugumo, potencialios grąžos ir kitais aspektais.

Meno kūriniai nebūtinai įsigyjami visam gyvenimui, gali atsirasti daugybė priežasčių juos perparduoti. Labai dažnai bėgant laikui pirkėjo skonis su įgytomis žiniomis ir patirtimi keičiasi, todėl kūrinių kaita kolekcijoje – natūrali. Anot Basel ir UBS tyrimų, 2019 metais dauguma meno kolekcininkų ir investuotojų pardavė įsigytą meno kūrinį nepraėjus nei penkeriems metams. Dažniausiai tai nutinka dėl lavėjančio skonio, taip pat dėl pasikeitusios meno kūrinių kolekcijos krypties (laikotarpis, objektai, autoriai ir pan.), kolekcijos performuojamos ir asmenims skiriantis, mirus kolekcininkams ir atsiradus keliems paveldėtojams, įmonėms jungiantis ar bankrutuojant.

Meno kūrinys nebūtinai yra prabangos prekė, tačiau ji asocijuojama su kultūriniu išprusimu ir statusu. Panašiai kaip asmeninė biblioteka talpinanti puikias knygas, dailės kūrinys, juo labiau kolekcija, gali daug pasakyti apie žmogų, jo skonį, pomėgius. Kolekcija anaiptol neturi susidėti iš neįkainuojamų dailės šedevrų, net priešingai, rūpestingai atrinkti meno kūriniai, jų tarpusavio dermė (kuratorinė dalis) ar atsiradimo istorija atskleidžia daug įdomesnius sąryšius nei pavieniai prabangiausi kūriniai. Atmintina, kad dauguma meno kūrinių antrinėje rinkoje, prabangiuose pasauliniuose aukcionų namuose, tokiuose kaip Sotheby’s ar Christie‘s, kainuoja mažiau nei 3000 eurų, o kai kurie yra prieinami vos nuo kelių dešimčių eurų.

Tokių istorijų meno rinkoje yra ne viena. Vienas iš pavyzdžių: Vilniaus aukciono viešai skelbiamų sandorių ataskaitoje galime pastebėti Rimvydo Jankausko-Kampo kūrinį „Be pavadinimo“, kuris I Vilnius aukciono metu (2007 m.) kainavo 5 tūkst. eurų, o LX Vilniaus aukcione (2019 m.) jo kaina siekė 18750 eurų. Taigi, paveikslo kaina per 12 metų išaugo 375%.

• Meno rinka skirta tik elitui ar milijonieriams.

Daugumos meno rinkoje parduodamų paveikslų kaina, anot Artprice tinklo, sekančio aukciono namų sandorius, neviršija 3000 eur., o tai gali būti įperkama ir mažesnių pajamųasmeniui. Būtent tokių pirkėjų dauguma įsigyja kūrinius meno pasaulyje.

• Geriausia meno kūrinius įsigyti Londone, Paryžiuje ar Niujorke, ten jie kokybiškiausi.

Perspektyvių menininkų ir kokybiškų jų kūrinių galima rasti lokaliai. Anot tyrimų (Basel & UBS 2020), žmonės labiau linkę kolekcionuoti šalies, kurioje gyvena autorių kūrinius, todėl atsiradus poreikiui įsigytus vietinių autorių kūrinius rinkoje galima lengviau parduoti. Tuo tarpu norint investuoti į užsienio menininkų kūrinių, nebūtina vykti toli, galima rinktis patikimas internetines platformas ar apsilankyti meno mugėse, kuriose iš įvairiausių šalių susirenka dešimtys ar net šimtai galerijų, pristatančių meną.

• Meno kūrinių kolekcionavimui reikia daug erdvės namuose.

Pradėti kolekcionuoti kūrinius įmanoma turint visai mažai sienų erdvės. Kūriniai gali būti derinami tarpusavyje ir eksponuojami greta vienas kito, mažesnio formato objektams tinka ne tik sienos bet ir erdvė ant staliukų ar komodų, lentynų, dekoratyvinių molbertų.

• Tik ekspertai žino, koks menas yra geras.

Meno istorijos ar investavimo subtilybių išmanymas turi savų pliusų, tačiau dauguma žmonių pirkdami meno kūrinį jaučia norą jį turėti dėl užsimezgusio emocinio ryšio. Nors įvardyti tam, kas patinka, nereikia aukštojo meninio išsilavinimo, ilgainiui domintis menu, žinios gilėja. Ėmus aktyviau dalyvauti meno rinkoje atsiranda vertingų pažinčių, o esant poreikiui – mielai konsultuoja patyrę rinkos profesionalai.

Meninė vertė, emocinis penas ir investicinis potencialas yra keli kriterijai, išskiriantys meno kūrinius iš kitų galimų puošybos objektų namams. Menu žavimasi dėl skirtingų priežasčių, ir tik menui/jam priskiriamas unikalus žmogiškos kūrybos/genialumo aspektas, o meno turėtojui – statusas, inteligencija. Trūkumai ‒ kūriniais tenka rūpintis, jei šie itin seni ar pažeisti – restauruoti. Kai kurie paveikslai gali būti jautrūs šviesai, pavyzdžiui akvarelės, pastelės ar piešiniai. Neretai meno objektai apdraudžiami nuo vagysčių ar žalos.

Iš dalies taip (visais atvejais lyginant tik to paties lygio autorius / kūrinius). To paties autoriaus didesnio formato kūrinys, tikėtina, bus ir brangesnis, nes jam sukurti prireikia daugiau medžiagų, priemonių, menininko laiko ir darbo.

Pasaulyje pastaruoju metu labai išpopuliarėjo juodaodžių moterų autorių, pavyzdžiui, Faith Ringgold ir Calida Garcia Rawles kūryba bei siužetai, atskleidžiantys juodaodžių žmonių gyvenimus (Henry Taylor, Kehinde Wiley kūryba). Dažniausiai šiuolaikiniai menininkai atliepia ir interpretuoja naujienas ir įvykius pasaulyje per savo įsitikinimų prizmę. Mene užfiksuoti šiandienos įvykiai taps istoriniais ateityje ir paveikslai, nuotraukos ar kiti dailės kūriniai bėgant laikui gali įgauti vis didėjančią vertę.

Figuratyvūs darbai atgavo populiarumą nuo 2000 metų, nes prieš tai vyravo konceptualus ir abstraktus menas (Art Analytics duomenimis). Žinoma, abstrakcijos išlieka aktualios, virš tapytų naratyvų pakibę labiau transcendentiniai savo atlikimo technika darbai yra pirkėjų itin mėgstami (Mark Rothko, Gerhard Richter, ir pan.). Meno pasaulis patyrė ir Afrikos, kinų, feminisčių meno populiarumo pakilimus.

Aktualiausias šiuolaikinio meno tendencijas pristato meno mugės ir bienalės/trienalės, viena iš autoritetingiausių pasaulyje – Venecijos bienalė, vykstanti Italijoje kas dvejus metus, čia galima išvysti pavilijonuose eksponuojamus skirtingų šalių meno projektus ir kūrinius.

Kolekcininkus dažniausiai domina tam tikras kūrinių stilius, laikotarpis, žanras ar motyvai, neretai jie prioritetizuoja vieno ar kelių autorių kūrybą, taigi mados ir tendencijos palyginti nedidele dalimi veikia meno pirkimo įpročius.

Brangiausių oficialiai parduotų meno kūrinių dešimtuką pasaulyje sudaro aliejumi ant drobės tapyti paveikslai. Žinoma, kūrinys nelygu kūriniui, kaip ir menininkas menininkui, nes šio žinomumas ir populiarumas daro didelę įtaką jo kūrybos paklausai meno rinkoje. Neabejotina, kad meno pasaulyje garbinamų autorių net ir mažų formatų grafikos kūriniai bus daugybę kartų vertingesni nei jauno vietinės reikšmės kūrėjo tapyta drobė.

Jaunų menininkų kūriniai gerokai pigesni, bet turintys didesnį vertės augimo potencialą, nei meno rinkoje įsigalėjusių klasikų kūryba. Dažniausiai menininko karjerai įsibėgėjus jo kūrybos darbų kainos gali šoktelti kelis ar net kelias dešimtis kartų, priklausomai nuo menininko pasiekimų bei jo populiarumo. Nors ir rizikinga, tokia investicija patraukli ne tik dėl piniginės grąžos perspektyvos – pirkėjus dažnai pastūmėja noras paremti jauną autorių.

Tiek vynai, tiek nekilnojamasis turtas bei dailės kūriniai patenka į alternatyvių investicijų sektorių. Kiekvienas jų turi vertės nustatymo specifiką ir išskirtinumus, kurie daro šias investicines priemones vertingomis. Bendrai, alternatyvių investicinių priemonių likvidumas yra mažesnis, nei įprastų investicinių priemonių, t. y. vertybinių popierių, žaliavų ar ateities sandorių. Kitas bendras požymis – laikas, kuo brandesnis vynas tuo jis vertingesnis – meno kūrinio vertė su laiku dauguma atvejų taip pat auga. Tiek meno kūriniai, tiek nekilnojamasis turtas gali būti nuomojami, nors pastarųjų nuoma labiau paplitusi. Nekilnojamo turto ir meno rinkos griežtai valdomos ir reguliuojamos, tuo tarpu investiciniai vynai traktuojami kaip vartojamoji prekė ir jų rinka nereguliuojama, taigi pirkėjai nėra pilnai apsaugoti. Kalbant apie investicinę grąžą ir lyginant svariausius alternatyvių investicinių priemonių indeksus pasaulyje, akivaizdu, kad investicinių vynų ir meno rinkos indeksų rodmenys geresni už nekilnojamojo turto indekso. Indeksai liv-ex Fine Wine 1000 (reprezentuoja investicinių vynų rinką) ir global art price index (seka globalius su menu susijusius pardavimus) tendencingai lenkia S&P 500 (Standard & Poor 500 indeksas, atspindintis 500 pirmaujančių įmonių svarbiausiuose JAV sektoriuose; laikomas vienu svariausių JAV akcijų biržos rodiklių), tuo tarpu MSCI World, analizuojantis nekilnojamo turto rinką, neretai atsilieka nuo S&P 500. (Remtasi Deloitte, YSTAT, liv-ex duomenimis).

Kadangi susiduriame su begale niuansų ir šių skirtingų investicinių priemonių diktuojamų taisyklių gausa – vertėtų išsirinkti kolekcionuoti tai, kas prie širdies, nes su smalsumu ir polėkiu įgytos žinios pravers renkantis geriausią ir tinkamiausią egzempliorių savo kolekcijai.