Nuotraukos autorė – Eglė Šenderovienė
Daiva Gabrilavičiūtė kalbina Ornelą Ramašauskaitę
Pasakodama apie lietuvių vietą pasaulinėje meno rinkoje, pašnekovė pabrėžia, kad yra keli jauni menininkai, kurių darbai tarptautinėje rinkoje kainuoja dešimtį tūkstančių eurų. Tačiau iki kūrinių, už kuriuos užsieniečiai būtų pasiryžę pakloti kelis šimtus tūkstančių ar daugiau, dar labai toli.
Meno rinka skirstoma į pirminę ir antrinę. Kaip jos veikia ir kuo skiriasi? Kas jų dalyviai?
Senuose vadovėliuose rastumėte skirstymą į pirminę, antrinę ir tretinę meno rinkas. Viską pakeitė fenomenalusis Damien Hirst, kai Oliver Baker, meno aukcionų namų „Sotheby‘s“ vadovas Europos rinkai, 2004 metais išpardavė visus „Pharmacy“ baro, kurio bendraįkūrėjas buvo D. Hirst, elementus (tai buvo pirmas atvejis, kai išparduoti visi gyvo menininko lotai) ir 2008 m. P. Baker priėmė kūrinius tiesiai iš D. Hirst, sukurtus specialiai „Sotheby‘s“, kurie parduoti už 111,6M svarų. Tai pakeitė situaciją meno rinkoje – menininkas „prašoko“ įprastą antrinę rinką ir nuo šiol visi galėjo būti priimti tiesiai į aukcionus (be tarpininko). Be abejo, tai galioja tik blue-chip (aukščiausio) lygio autoriams arba lokalioms rinkoms. Iki 2008-ųjų pirminė rinka reiškė meno kūrinio pardavimą tiesiai iš menininko dirbtuvės, antrinė – iš galerijos, meno mugės (kur dalyvauja galerijos) arba jau įsigijusio asmens, tretinė – aukcionų rinka. Dabar laikoma, kad pirminė rinka yra pirmas meno kūrinio pardavimas – iš studijos, agento ar galerijos, o antrinė – pardavimai aukcionuose arba iš jau esamų savininkų. Pažymėtina, kad meno aukcionų namai yra specifinis meno rinkos žaidėjas, kuris neturi nieko bendro su labdaros aukcionais.
Kas labiausiai skatina tarptautinius pirkimus? Kaip menininkams išplaukti į pasaulinės rinkos vandenis?
Tarptautinės meno mugės, dalyvavimas Venecijos bienalėje (ar pan. aukšto lygio) ir tarptautiniai apdovanojimai labiausiai skatina tarptautinius pardavimus. Yra atvejų, kai menininkai pasirašo sutartį su užsienio galerija, įgyja susidomėjimą po dalyvavimo aukšto lygio kuruojamose grupinėse parodose užsienyje arba dirba su tarptautinio lygio meno rinkos ekspertu (meno patarėju, agentu), bet, visgi, pirmi trys minėti variantai yra greičiausias tramplinas į užsienio rinkas. Vėlgi, svarbu žinoti, kad mugės mugėms nelygu – yra apstu mugių, kurios pačios kreipiasi į menininkus ar galerijas, susimokama už plotą ir taip galima pristatyti savo darbus Paryžiuje ar Barselonoje. Tačiau tai nieko daugiau nei interjero darbų paroda, kur rimti kolekcininkai, galeristai ir meno ekspertai tikrai nesilanko. Paminėtina ir tai, kad šalia garsiųjų meno mugių (Bazelyje, Majamyje, Dubajuje, Madride, Londone) vyksta ir satelitinės, žemo lygio mugės. Kai kurie menininkai ir galeristai „žaidžia“ su menininko CV – dalyvauja ten, bet manipuliatyviai prisistato, lyg pasirodė pagrindinėje. Kokybiškos tarptautinės mugės, kaip ir prestižinės parodų salės, aukšto lygio galerijos rinkoje nusistovėjusios. Labai džiugu, kad yra kelios Lietuvos galerijos, kurios pereina atrankas ir jau ne pirmus metus dalyvauja solidžiose mugėse.
Į mane neretai kreipiasi menininkai, laimingi, kad juos pakvietė į kokią nors užsienio mugę, bet lieka nusivylę, kai paaiškinu, jog tai tik verslo modelis. Nepatyrę meno mylėtojai ir pradedantieji kolekcininkai bei investuotojai į meną turi būti budrūs, svarbu išmanyti meno rinkos ekosistemą ir rimtuosius žaidėjus.
Kokie kriterijai lemia menininko paklausą ir vertę pasaulinėje rinkoje?
Išskyrus pavienius atvejus – menininkui svarbiausia dirbti su gera galerija ar agentu. Jei menininkas nėra jau įsitvirtinęs (established) – su juo vargiai bendraus rimti žaidėjai. Jie laikosi taisyklių, kurios užtikrina ir meno kūrinio vertės kilimo prognozavimą. Geros galerijos menininkus renkasi pagal darbštumą, pareigingumą, konceptualumą, atsparumą, ambiciją, meistriškumą ir charakterį. Labai dažnai svarbu išsilavinimas vertinamoje aukštojoje mokykloje, bet būna ir išimčių. Mažų ar egzotiškesnių šalių autoriams gali būti lengviau.
Paklausą remia menininko brendingas (prekių ženklo kūrimas), portfolio solidumas ir profesionalumas. Vertę kuria parodų (ir mugių) portfolio, atsidūrimas solidžiose kolekcijose, albumuose, sėkmingas cirkuliavimas aukcionuose. Visais atvejais svarbu kuo rimtesnis vardas – galerijos, parodų erdvės, mugės, agento ir taip toliau. Nereikšmingų arba komercinių salių į portoflio geriau net nerašyti.
Dar vienas pastebėjimas – kolekcininkai, kuratoriai mėgsta dirbti per tarpininką, bet net jei kreipiasi tiesiai į menininką – jie nori lengvo ir profesionalaus bendravimo. Aplankyti studiją, pamatyti eskizus, išgirsti konceptą, gauti naujausią portfolio ir CV, sąskaitas, mandagius ir greitus atsakymus el. paštu. Tokie elementai rodo, ar menininkas dalyvauja arba išliks meno rinkoje. Stebėtina, bet daugeliui menininkų tai nėra higiena.
Yra portalų, kuriuose menininkai reitinguojami. Pavyzdžiui, artfacts.net. Pagal ką tokios priemonės vertina menininkus? Ką lemia reitingas? Kurie lietuvių menininkai pirmauja tokiuose sąrašuose?
Skirtingų platformų yra apsčiai, rašau disertaciją, rūšiuoju jas įvairiais kriterijais. Būtina žiūrėti, kaip sudaromi sąrašai, koks periodas ir pan. Visgi, patikimiausia remtis meno kūrinių kainų pardavimo istorija – artprice ir artnet duombazėmis. Artfact veikia kitu principu, jie turi savą algoritmą, kuriuo skaičiuojama menininko (ir institucijų) svarba meno rinkoje. Ją sudaro parodų istorija ir jų kokybė arba svoris, t.y. ar personalinė paroda, ar grupinė, muziejuje ar galerijoje, kokio lygio, užsienyje ar lokalioje rinkoje, kas dalyvauja šalia (jei grupinė paroda) ir pan. Vieną kūrinį parodyti solidžioje erdvėje, kur kartu eksponuojamas pvz. Picasso, yra daug svariau nei surengti šimtą parodų lokalioje komercinėje galerijoje (tiksliau reikėtų vadinti parodų salėje) mažos šalies sostinėje.
Iš lietuvių autorių tokiuose reitinguose pirmauja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Evaldas Jansas, Dainius Linkevičius, Deimantas Narkevičius, Jonas Mekas, Antanas Sutkus, aukščiausiose pozicijoje – eilė litvakų. Nereikėtų vadovautis vien šiais sąrašais, Lietuvoje turime situaciją, kai puikių klasikų solo parodos, albumai yra vis dar labai negausūs, jie nėra sukuruojami į pasaulines grupines parodas.
Kuriuos dabartinius Lietuvos menininkus išskirtumėte kaip paklausiausius pasaulyje? Ar yra lietuvių kūrinių, už kuriuos užsieniečiai pasiryžę pakloti kelis šimtus tūkstančių ar daugiau?
Pajuokausiu, kad paklausus yra neprieinamasis M. K. Čiurlionis, kurio absoliučią daugumą darbų 1922 m. nupirko Lietuvos valstybė ir taip rinkoje necirkuliuoja jo kūriniai – tad ir tikslios vertės nustatyti neįmanoma. Daug spekuliacijų buvo su J. Mačiūno Fluxus kolekcija. Labai vertingi litvakai, kai kurie Stepono Batoro universiteto alumnai, ypatingai didelį dėmesį į Lietuvą atkreipė Venecijos bienalės laimėtojos 2019 m. – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, buvę dalyviai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Yra keli jauni lietuviai, kurių darbai tarptautinėje rinkoje kainuoja dešimtį tūkstantį eurų, tačiau iki Jūsų minimų sumą dar labai toli.
Kaip apskritai lietuvių menininkai vertinami pasauliniame kontekste? Kaip mums sekasi, palyginti, pavyzdžiui, su latviais ir estais?
Lietuvos kaip šalies meno rinkos žemėlapyje praktiškai nėra. Be abejo, turėjome įspūdingų paviljonų Venecijos Bienalėje, laimėjimą ir specialių paminėjimų – tai leido mūsų vardui nuskambėti per visą pasaulį, labai padeda šventinės parodos užsienyje (kaip šiųmetinis Lietuvos sezonas Prancūzijoje, buvusi paroda Musee d’Orsay Paryžiuje ir pan.). Visgi, mus mato minimum kaip Baltijos šalis, o iš tikro – kaip regiono dalį – tai Rytų Europos, tai Skandinavijos.
Latviai šiuo atveju yra ir liks nepralenkiami su Marku Rothko – vienu svarbiausių XX a. menininkų – gimusiu Daugpilyje (nors ir pristatomu kaip Latvijoje gimęs amerikietis).
Kuri rinka menininkui svarbesnė ir kodėl – vietinė ar pasaulinė? Galbūt pakanka turėti paklausą aktyvioje lokalioje rinkoje, kurioje menininkas gali patenkinti ir žinomumo, ir pragyvenimo iš kūrybos poreikį?
Priklauso, koks mastelis. Rinkos gali būti skirstomos dar įvairiau – pvz. net ir žinomam europiečiui įžengti į JAV rinką nėra paprasta, Kinijos, Honkongo rinkos dar kitas pasaulis. Niujorke, Londone pilnai užtenka būti lokalios meno rinkos atstovu, Lietuvoje, nors ir esame nykštukinė valstybė, visgi turime Vilniaus ir likusios šalies rinkas. Gerai gyventi iš kūrybos galima net ir lokalioje rinkoje (ir aš nereferuoju į komercinius autorius, neturinčius nieko bendro su tikruoju menu). Visgi, dėl ilgalaikės strategijos visada rekomenduosiu „išeiti“ į platesnius vandenis – tai stipriai pakelia vertę ir vidinėje rinkoje. Konsultuodama menininkus visada aptariu galimus scenarijus, tačiau patirtis parodė, kad daug lengviau tai apkalbėti su jų šeimos nariais, kurių vadybos suvokimas neretai geresnis.
Ar tiesa, kad visa meno rinka sudaryta iš daugybės lokalių rinkų, kuriose tik vyksta nuolatinė apytaka? Ar tikrai iš esmės lenkai perka lenkus, ispanai – ispanus, o lietuviai – lietuvius?
Taip, drįsčiau taip sakyti, išimtis galioja pagrinde blue-chip (aukščiausios kategorijos menininkams) arba kylančioms naujosioms žvaigždės. Žinoma, visada bus kolekcininkų ir investuotojų į meną, kurių akiratis platus, bet dauguma meno kūrinį renkasi ir emociškai, kuomet svarbu pažinti menininką, padėti tautiečiui, sekti jo karjerą.