Nuotraukos autorė – Eglė Šenderovienė
Kotryna Lingienė kalbina Ornelą Ramašauskaitę
Ornela, visų pirma smalsu, kiek jūsų gyvenime yra AI, ir ar jo daugėja? Be kokių šios srities pasiekimų nebeįsivaizduojate savo darbo, o gal ir laisvalaikio?
Naujausios technologijos ir DI yra man labai įdomi tema jau kurį laiką – nuo panaudojimo iki etikos. Rašau disertaciją dezinformacijos valdymo tema, kur dirbtinio intelekto įtaka bei panaudojimas yra vieni iš analizuojamų elementų. Antra, aktyviai domiuosi DI meno rinkos – mano veiklos – kontekste, kur jis pritaikomas praktiškai analizuojant skaičius bei pačioje kūryboje – tiek ją keičiant, tiek panaudojant DI kaip įrankį. Jau 2020 m. artXchange Global su HAI institutu organizavome tarptautinę konferenciją metamodernizmo tema, kur analizuota, kaip šiuolaikinis progresas veikia meną ir kūrybiškumą.
Man asmeniškai labai svarbūs dirbtinio intelekto etikos, reguliavimo, vystymo iššūkiai: įdomu tiek sekti, tiek aktyviai analizuoti problemas ir galimybes (akademine veikla). Tuo tarpu kasdienybėje nuolat naudoju chatGPT rinkodaros, projektų rengimo, dėstymo darbams optimizuoti – tai yra savotiška „skaičiavimo mašinėlė“, kuri dar gana primityvi. Tačiau gerai atsimenu mokslininkų disputus dėl pačios DI sąvokos – ar tikrai tai gali būti vadinama „intelektu“, o ne „protu“, nes keli metai atgal jis dar negalėjo kurti (šalia kitų argumentų). Tad, nors dar esame DI evoliucijos pradžioje, jis vystosi labai greitai – be galo smalsu tai stebėti.
Kuo užsiima jūsų kompanija artXchange Global? Kiek ji atvira naujoms technologijoms?
Mano įmonė veikia kultūros ekonomikos, meno investavimo, ArtTech, kūrybinių ir kultūros industrijų lauke – tai viskas, kas jungia meno monetizavimą, naujųjų technologijų panaudojimą, politikos formavimą, kultūros projektų kuravimą, meno rinkodarą. Veikiame tarptautinėje rinkoje, tad darbai įvairūs: keletui menininkų strategiškai padedame su rinkodara, Azerbaidžane Kultūros ministerijos kvietimu dirbome prie jų kultūros ir kūrybinių industrijų strategijos, Dubajuje konsultavome vieną banką dėl privačios meno kūrinių kolekcijos skaitmenizavimo ir NFT galimybių, italų Amedeo Modigliani fondui gelbėjome su parodos prodiusavimu ir pan. Man asmeniškai mieliausias darbas – privačių ir juridinių asmenų konsultavimas dėl meno kūrinių kolekcijų formavimo bei investavimo į meną. Taip pat aktyviai mentoriauju tarptautiniuose startuolių akceleratoriuose, kur susiduriu su pačiais inovatyviausiais sprendimais ArtTech / CultTeach / CreaTech srityse.
Naujosios technologijos yra neatsiejama veiklos dalis. Pandemijos metu vystėme kolektyvinio investavimo į meno kūrinius platformą, kuri dabar modifikavosi. Aš dar 2018 m. Standford universiteto konferencijoje pristačiau įžvalgas dėl blockchain galimybių medijai ir meno rinkoje: dabar esu aktyvi to liudininkė.
Mudviems sutariant (spėju :)), kad DI – ne ateitis, o dabartis, papasakokite, ar su visais savo klientais, potencialiais partneriais pavyksta taip pat susitarti? Su kokiais stereotipais tenka susidurti šioje srityje?
Nuolat dalyvauju tarptautinėse konferencijoje, kur DI – pagrindinė arba viena iš temų, stebiu jį ir akademiškai: mane domina etika, reguliavimas, autorių teisių iššūkiai. Tad kad tai – dabartis, yra faktas. Mes (žmonės) šiame procese dalyvaujame net keliais lygmenimis: visų pirma, mūsų elgesys naršant internete, socialiniuose tinkluose tiesiogiai prisideda prie DI „treniravimo“ ne tik atiduodant duomenis, bet ir „mokant“, kas patinka žmonėms. Tai formuoja jo siūlymus (output). Antra, šiuo metu yra rašoma istorija dėl DI apibrėžimo, reguliavimo ir vystymo greičio. Nutinka įvairūs realūs atvejai, kurių išsprendimas formuoja ateities standartą.
Mane supa žmonės, kurie dalyvauja kuriant DI istoriją, prisideda prie jo įveiklinimo arba tiesiog jį naudoja. Skeptikų nesu sutikusi, visi nusiteikę smalsiai, o temos apie grėsmes yra natūralios strateginės diskusijos, bet ne baimė.
Stereotipų turi tik su DI tema nesusipažinę žmonės, tad aš ir netęsiu pokalbių. Yra, kam atrodo, jog DI dar labai toli (kaip ir klimato kaitos katastrofa), kiti – priešingai, mano, kad, pavyzdžiui, chatGPT, viską savaime ir parašo – nesigilina, jog rezultatas tiesiogiai priklauso nuo protingos be tikslios žmogaus užklausos.
Gal galite pasidalinti vienu paprastu ir nebrangiu receptu, kaip DI į savo kasdienybę integruoti, tarkime, šiuolaikiniam menininkui?
Būdų labai daug: vien DI temos apmąstymas yra puiki tema kūrinių ciklui. Praktine prasme menininkai gali naudoti DI vaizdo kūrimo įrankius kūrybos procese, o chatGPT – palengvinant savo rinkodaros veiklas (konceptų aprašai, meno projektų rengimas, socialinės medijos įrašai ir pan.)
Dabar yra laikas, kai menininkai gali suformuoti, atrasti kažką naujo – flirtas su DI gali tapti naujos krypties gimimo priežastimi.
Kokia pažanga stebima tradicinio, klasikinio meno rinkos ir dirbtinio intelekto santykiuose? Ar visgi sakydami „DI ir menas” visada turime omenyje šiuolaikinio meno lauką?
Naujosios technologijos labai pasitarnaus klasikinėje meno rinkoje: registrai, skaitmenizavimas, analizės, provenencijų sekimas, atributacija, prezervacija, vertybių skanavimas ir defektų analizė, artefaktų radimas – visur anksčiau ar vėliau, didesne ar mažesne dalimi prisidės DI (ir kitos technologijos). Vystysis auditorijos įtraukimas ir edukacija, bus apdorojami duomenys, generuojamos pamatuotos įžvalgos. Meno rinkoje labai daug pilkųjų zonų, padirbinių bei spekuliacijų – DI, blockchain ir kiti sprendimai tiesiogiai prisideda prie rinkos skaidrinimo.
Itin siaura manyti, kad DI tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai yra, tampa ir vis labiau bus integrali gyvenimo dalis.
Kaip manote, ar pakankamai ištreniruotas DI menininko gali visiškai pakeisti asistentą, vadybininką? Galbūt net mūzas ir žiūrovus? Čia galime toliau vesti paraleles su jau egzistuojančiais literatūros ar kino kūriniais, kai DI užvaldo menininko jausmus. Gerai prisimenu filmą „She”, bet jis ne vienintelis šia tema.
Šiuo metu DI dar nieko negali pakeisti, net ir skaičiavimo mašinėlės. Visada reikalinga interakcija su žmogumi. Tačiau taip, užtenka minimalių įgūdžių, kad DI sprendimai be galo pagreitintų paraiškų rengimą, rinkodaros veiksmus, informacijos rūšiavimą, eskizavimą (kai tai logiška). Žinoma, idealiu atveju visi turėtų dirbti savo darbą: menininkai – kurti, o vadybininkai – vadybinti. Tiesiog abiem atvejais DI įrankiai optimizuotų jų veiklų procesą arba kasdienybę (kas atlaisvintų laiką kūrybai arba poilsiui). Meno rinka, kaip ir kiekviena kita, apipinta būtinų nuobodžių veiklų, kurias galima automatizuoti arba pagreitinti – minėta rinkodara, projektų valdymas, bankiniai mokėjimai, logistika, draudimas ir t.t.
DI panaudojimas kūryboje yra kita tema, kuri taip pat skyla į potemes: viena yra jo pagalba ieškoti inspiracijų, o kita – megzti dialogą ir tai pateikti kaip meno kūrinį. Žmonės, ne vien menininkai, kupini keisčiausių svajonių, traumų, savivertės iššūkių, fetišų – aš nematau didelio skirtumo: vienam inspiracija yra jūra, kitam – skausmas, trečiam – žaidimas su vaikais, ketvirtam – indėnų piešiniai. Jei kažką papildomai įkvėps susirašinėjimas chatGPT ar Midjourney pasiūlytas vizualas – tebūnie. Juk dar įdomiau, kad atsiranda naujų kampų vaizduotei ir mąstymui katalizuoti.
Ar gali būti, kad meno pasaulis pasidalins į dvi dalis – DI ir apskritai technologijų entuziastų ir naujosios kartos luditų, mašinų laužytojų? Kas tuomet mūsų laukia?
Istorija rodo, kad besikeičiančios kartos ar skirtingų pažiūrų žmonės nuolat debatuoja. Būna periodas, kada kokia nors tema tik bręsta, vėliau – pasiekia kulminaciją ir, galiausiai, situacija nusistovi. Kai kas – išnyksta, kai kas – atranda vietą hierarchijoje arba struktūroje. Bet tik mūsų – žmonių – dėka: juk mes klasifikuojame ir aprašinėjame, suteikiame vertinimą, palaikome atminimą arba ne.
Mano nuomone, dabar vyksta labai natūralūs procesai: protingieji vysto AI, kita dalis intelektualų – rašo laiškus to pristabdymui, politikai imasi reguliavimo, antrepreneriai bando uždirbti, o paprasti žmonės naudoja arba ne (o ilgainiui pradės naudoti masiškai). Kultūros srities specialistai neišvengiamai DI naudos kaip įrankį. Menininkai, tuo tarpu, patys pasirenka, kokia jų tema, technika ir inspiracijų laukas. Vienam tapytojui patinka lesiruotė, o kitam – pastoziniai potėpiai – taip pat bus ir su DI panaudojimu kūryboje. Net ir demonstratyvus jo nenaudojimas yra santykis su DI ir gali būti kūrybinio koncepto dalimi. Esminis klausimas: kodėl?
Čia yra ir psichologinių aspektų: jei asmenys atmeta įrankį tik todėl, kad jo nesupranta ar nenori išmokti – jų pozicija nėra nei svarbi, nei įdomi. Jei už to slypi filosofija – tai gali būti gero kūrinio arba net visos kūrybos pagrindu. Pasaulinė meno rinka yra didelė ir labai konkurencinga, vidutiniškos idėjos tiesiog paskęsta.
Prieš keletą metų stebėjome NFT bumą, dabar jis rodosi prislopęs, o kaip yra iš tiesų? Galbūt ši ekosistema gyvena pilnavertį, bet labai uždarą gyvenimą?
Visada sakiau, kad NFT neturi nieko bendro su menu, tai yra sprendimas, kuris keliais būdais panaudojamas meno rinkoje, pavyzdžiui: skaitmeninio meno savininkams fiksuoti, paprastinti kolektyvinio investavimo galimybes, kaip fizinio meno kūrinio pasas, puikus įrankis rėmimo projektams ir panašiai. Spekuliacijos, kurios vyko ir vyksta NFT rinkoje, paveiksliukus naudoja tik kaip projekto idėją – nėra didelio skirtumo, ar ten beisbolo žaidėjo kortelė, ar spalvinga merginą-bosę vaizduojanti iliustracija. Tai yra ne apie meną, o apie rinkodarinę idėją, kūrėjo įvaizdinę kampaniją arba tiesiog spekuliacijas, suprantamas kriptovaliutų specialistams.
Aš vis susimąstau, kad meno rinkoje labai trūksta definicijų: galerijos sąvokoje telpa tiek tikros, vadovėlinės galerijos, tiek suvenyrų salonai, paveikslais vadinami tiek šedevrai, tiek IKEA nupirktos dekoracijos. Taip pat ir su NFT – jie vis dar naudojami, tik skirtingais tikslais. Bet visais atvejais tai yra įrankis fiksuoti skaitmeninio vieneto savininką ir leidžiantis jais prekiauti (pavyzdžiui, kaip vardinis bilietas į VIP renginį, žaidimų industrijoje, skaitmeninio meno pasas ir t.t.).
Vienas IPMA svečių – plačiai nuskambėjęs Sony konkurso nugalėtojas Boris Eldagsen, pateikęs komisijai DI sugeneruotą nuotrauką. Kokia jūsų, kaip meno ekspertės, nuomonė apie šią situaciją?
Man šis įvykis yra klasikinis konceptualaus meno akto kūrinys, kuris iškėlė (suaktyvino) šiuolaikiniame pasaulyje svarbius klausimus. Kaip kad Robert Rauschenberg ištrintas De Kooning piešinys (1953) nėra tik įrėmintas baltas lapas, Kazimir Malevich Juodasis kvadratas (1915) nėra tik kvadratas, o Marcel Duchamp Fontanas (1917) nėra tik apverstas pisuaras – taip ir šis darbas nėra tik juodai balta emocionali fotografija. Visas procesas: kūrinio sukūrimas (DI pagalba), pateikimas vardine autoryste, konkurso laimėjimas ir laimėjimo atsisakymas yra meno kūrinys pats savaime. Jis yra priežastis ir dalyvis tuo pačiu metu: kelia daug aktualių klausimų, tuo pačiu, tarsi veidrodis, reflektuoja mūsų taisykles ir jų nebuvimą, sąlygotumą, apsvarsto menininko vaidmenį ir pan. Sveikinu Boris Eldagsen įėjus į meno istoriją: tai įrodymas, kaip įdomiai ir įvairiapusiškai galima panaudoti DI savo kūryboje.
Kaip tik šį mėnesį vyksta ir dirbtiniam intelektui marketinge dedikuota LiMA DAY. Viena jos diskusijų pavadinta – „Ko nepakeis dirbtinis intelektas?” Taigi, kaip jūs manote, ko?
Tiuringo testas jau įrodė, kad DI gali pakeisti net kūrybiškumą, dėl ko ilgai buvo abejota. Sunku pasakyti, ko jis nepakeis, nes, visų pirma, jis bus priežastimi daug ko naujo. Mes negalime atspėti to, apie ką neturėjome patirties. Prasideda visiškai naujas etapas. Covid-19 pandemija bandė parodyti, kad pasaulį valdo visai ne žmogus, o mikroorganizmai, dabar DI vėl pastatys mus į vietą, kviesdamas mokytis sugyventi su juo ir robotais. Nesame pasaulio centras, bet galime savo dominavimą ir vis dar valdomą DI panaudoti pasaulio gerinimui – sveikatos apsaugai, klimato kaitos katastrofos pristabdymui, edukacijai ir resursų balansavimui, kovai su propoganda ir pan. Niekas neįvyks revoliucijos būdu, o net kraštutiniai scenarijai (prisiminus Orwello distopiją ir tiek Huxley utopiją) kelia hipotezę, kad dalis žmonių prisitaikys, o kita – eis prieš sistemą. Įdomu tai, kad žmogus tarsi svajoja apie daugiau laisvo laiko – atostogas, buvimą su artimaisiais, knygų skaitymą, bet vos gauna tam įrankį – sutrinka. Spėju, kad DI nepakeis mūsų (žmonių) gebėjimo išsispręsti savo kompleksus, traumas ir ego dominavimą, tačiau labai norėčiau, kad galėtų.