V. Makovskajos nuotr.
LRT.lt Ieva Rekštytė-Matuliauskė kalbina Ornelą Ramašauskaitę
Ornela, ar galėtum skaitytojams nusakyti savo dabartines veiklas ir kam daugiausia energijos šiuo metu skiri? Taip pat neabejoju, jog tiems, kurie Tavęs nepažįsta, bus įdomu sužinoti bent santrauką visos istorijos, kaip tapai meno rinkos eksperte?
Pastaruosius kelis metus gyvenau tarp keleto šalių – Lietuva, Azerbaidžanas, Graikija, Moldova – ir aktyviai vykdžiau meno ir kūrybinių industrijų ekspertavimą bei tyrimus mokslinei veiklai, dėsčiau universitetuose. Mano „artXchange Global“ agentūros paslaugos apima meno kūrinių kolekcijų formavimą, meno kūrinių vertinimą, menininkų ir galerijų rinkodarą, parodų rengimą, mentoriavimą ArtTech startuoliams, darbą su nevyriausybinėmis ir valstybinėmis institucijomis dėl kūrybinių industrijų vystymo. Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu savo meno rinkos paslaugų ir naujienlaiškio vystymui bei disertacijos rašymui, kuruoju kelis menininkus. Taip pat, laimėjau AABS (JAV) projektą parengti Baltijos šalių XX ir XXI a. rinktinių tapytojų platformą, kurios pagalba užsienio kolekcininkai ir kuratoriai patogiai susipažins su svarbiausiais arba potencialiausiais menininkais. Aktyviai ruošiuosi rugsėjo pabaigoje įvyksiančiam Europos kolekcininkų suvažiavimui Prahoje, kur viena vesiu mokymus ir meistriškumo dirbtuves, vėliau su italų galerija dalyvausiu ArtVilnius meno mugėje ir iškart po to skrendu į Japoniją pristatyti savo tyrimą apie meno investavimo geopolitinių konfliktų kontekste niuansus.
Meno rinkoje esu jau 18 metų metų – baigiau meno, vėliau – kultūros vadybos ir politikos studijas, penkis metus dirbau meno kūrinių aukcionų namuose ir galerijoje, vėliau pradėjau individualiai konsultuoti menininkus ir kolekcininkus, dėstyti. Mano aistra menui ir tarpdisciplininė specializacija atvedė prie to, kad esu tapusi Amadėjaus Modilijanio fondo (Amedeo Modigliani Foundation) tarybos nare – tai atvėrė tarptautines rinkas. Pasiekiau, kad turiu labai specifinę patirtį – kultūros ekonomika, investavimas į meną, formuojant subalansuotas modernaus, postmodernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijas, meno kūrinių kainų nustatymas, meno rinkos rinkodara, artTech. Disertacijos dėka prie meno pridėjau geopolitikos ir dirbtinio intelekto problematikas. Bene dvidešimties metų tarptautinė patirtis, tinklaveika ir studijos leidžia vadintis meno rinkos eksperte, kas daug kam skamba egzotiškai.
Šiuo metu atstovauji perspektyvų jauną Azerbaidžano dailininką Mouk, kurį pristatai ir Lietuvoje. Kaip į Tavo akiratį pateko Azerbaidžanas? Kaip apibūdintum šios šalies meno sceną?
Į Azerbaidžaną patekau labai netikėtai – su savo artTech projektu dalyvavau viename akceleratoriuje ir susipažinau su tarptautiniais ekspertais. Jų dėka Azerbaidžano kultūros ministerija pakvietė mane į delegaciją, kuri rengė kultūros ir kūrybinių industrijų vystymo šalyje galimybių studiją ir dalyvavo kultūros ekonomikos konferencijoje. Vėliau buvau pakviesta vėl vesti mokymus ir dėstyti universitete, dar vėliau Nacionaliniame Azerbaidžano dailės muziejuje rengiau Lietuvos kultūros savaitę, aukščiausio lygmens tarptautiniame tarpkultūrinio dialogo forume atstovavau kultūros ir kūrybinių industrijų temą. Ši šalis labai daug investuoja į inovacijas ir vystymąsi, kviečiasi geriausius užsienio ekspertus, o man be galo patinka dirbti, kai yra stipri orientacija į rezultatą.
Azerbaidžano meno ekosistema dar nėra pilna – šalis neturi aukciono namų ir profesionalios meno mugės, kas yra būtina meno rinkos cirkuliacijai. Yra stipri klasikinės tapybos mokykla, tačiau jaunimas nėra mokomas mąstyti konceptualiai. Visgi, kaip ir visur, yra kelios šiuolaikinio meno platformos, tad yra kur susipažinti su naujausiais meno rinkos vėjais. Tai yra palanki terpė greitai pamatyti talentingiausius asmenis ir laiku į juos investuoti, nes net ir Lietuvos praktika įrodo, kad tik laiko klausimas, kada šalyje subręs meno scena. Antra, pasaulinės meno tendencijos rodo, kad dėmesys krypsta į egzotinėmis laikytų šalių meną, tad geriausi menininkai gali staigiai susilaukti tarptautinės karjeros. Investavimas į meną yra labai specifinis dalykas – būtent besivystančios rinkos tam palankiausios, kitu atveju neįmanoma garantuotai kalbėti apie pelną.
Kaip ir kodėl nusprendei atstovauti būtent Mouk ir auginti jo žinomumą, vertę net dešimt metų? Kaip jo kūryba Tau rezonuoja su dabarties laiku?
Atrasti menininkus, kurie turi potencialą tarptautinei sėkmei yra labai reta. Mes mėgaujamės modernaus ir postmodernaus meno korifėjais muziejuose dažnai nesusimąstydami, kad tūkstančiai to laikotarpio menininkų tiesiog neišliko. Šiuolaikinės informacijos gausoje surasti talentą yra labai sunku. Be to, vien talento neužtenka – reikia, kad asmuo būtų konceptualus, turėtų, ką pasakyti savo menu, būtų tvirto ir ambicingo charakterio, gebėtų bendrauti ir bendradarbiauti, būtų linkęs augti nuolat besimokant. Aš nesu galeristė, dirbu kaip agentė, tad man svarbu, kad menininkas, kurio karjerai padedu, būtų man artimų vertybių – aš noriu prisidėti prie man imponuojančių asmenybių sėkmės. Pastebiu, kad klientai vis labiau domisi menininkų vertybėmis, perka ne tik meno kūrinį, bet ir investuoja į personaliją, palaiko jo skleidžiamą filosofiją. Tad kai sutikau Mouk, kuriam dar tik 20 metų, supratau, kad man pasitaikė istorinė galimybė užauginti tarptautinę žvaigždę – talentas tapybai atima žadą, o asmenybė nusiteikusi palikti pėdsaką meno istorijoje. Žinoma, manęs laukia kantrus darbas subtiliai prižiūrėti konceptualią kūrybos pusę ir ego, bet išeities kriterijai yra unikalūs. Džiaugiuosi, kad su italų galerija „89 cento” spalio mėn. meno mugėje ArtVilnius pristatysime jo darbus.
Kalbant apie pačią kūrybą reikia apibūdinti kontekstą: teoretikai diskutuoja, kad šiam laikmečiui įvardinti tiktų metamodernizmo terminas ir vysto jo koncepciją, stebi to atspindžius įvairių sričių šiuolaikinių menininkų kūryboje (muzika, dailė, kinas, literatūra). Man Mouk pasirodė kaip grynasis šios sąlyginai naujos srovės atstovas – visuomenė kolektyviai pavargo nuo postmodernizmo sarkazmo, nihilizmo ir dekonstrukcijos, mene pradedama ieškoti nuoširdumo, tikrumo ir paprastumo. Jo tapyba primena geriausią modernizmo mokyklą, kur geras spalvos ir kompozicijos valdymas yra būtinas prieš bet kokią koncepciją. Žinutė niekur nedingsta, bet joje daug psichologizmo ir emocijos. Matau, kad žmonės grįžta prie estetikos – meno filosofijos – tradicijos, prisimena, kad menininkai gali jautriai užčiuopti tai, kas nematoma, bet katalizuoja atsakymus mūsų viduje. Dirbtinio intelekto vystymosi laikais autentiška kūryba, rankų amato įvaldymas ir net sentimentalumas taps išskirtinumais. Paprastumas, žmogiškumas, tikrumas ir yra koncepcija. Visa tai randu Mouk kūryboje. Jis labai priešinasi mano vakarietiškai tradicijai logiškai konstruoti paveikslo naratyvą ir pasirengti kelių puslapių tarptautinių sąvokų perpildytą tekstą šalia – ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Mouk Lietuvoje, „Amres Art“ galerijoje, surengė atviras portretų tapymo dirbtuves – tapė keturių žmonių portretus. Visi keturi pozuotojai bylojo apie netikėtą, autentišką, apie juos pačius įdomios informacijos atvėrusią patirtį ir gilius pokalbius su tapytoju. Mouk yra tapęs ir Tavo pačios portretą, esi sakiusi, jog Tau pačiai tai buvo įsimenanti gyvenimo patirtis. Tad kaip Mouk tapo kitus žmones, pajaučia jų asmenybes ir jas atspindi ant drobės?
Pozavimas portretui yra mindfulness patirtis – buvimas čia ir dabar, nejudant ir patiriant nuolatinį menininko žvilgsnį. Šiais, asmenukių laikais, mes esame įpratę prie savo atvaizdo, tačiau retai patiriame atidų dėmesį, kuris tarsi žvelgia į sielą. Įdomu susitikti su savo baime būti vertinama, gražesniosios pusės lūkestis. Mouk yra jautrus kūrėjas, kuris turi gerą akademinį pasiruošimą, yra išanalizavęs mases įvairių autorių portretų, bet atradęs savo braižus (pritaikomus konkrečiam atvejui). Tad magiją sudaro talentas, autentiškumas ir amato meistriškumas.
Jūsų minėtos dirbtuvės visiems dalyviams suteikė autentiškų patirčių, kurių nepakartosi vos užsimanęs. Planuojame kartoti tokį formatą, kad žmonės vėl galėtų pajusti aristokratiškas lėto laiko ir portreto galias.
Kiek filosofinis klausimas – kokią vietą portretų tapymas gali užimti ir kokią prasmę turėti vaizdų pertekliaus ir tokio greito jų kūrimo bei vartojimo laikais?
Vaizdų pertekliaus metu būtų naivu tikėtis, kad menininkai maištaudami nebekurs ar visuomenė staiga pradės ignoruoti vizualinę kultūrą. Norisi ambasadoriauti kitokį, lėtesnį žvilgsnį bei dėmesį estetikai, meno filosofijai. Man rodos, kad pats geriausias savo nuomonės apie perteklių įsimbolinimas ir yra aliejinės tapybos portretas. Kas gali būti žavingiau asmenukių kritikai nei kelių valandų pozavimas aliejiniais dažais kvepiančiame kambaryje, menininkui gilinantis į Jus pro drobės kraštą? Nedemonizuoju fotografijos, viskas turi savo vietą, tačiau tapytas portretas yra nebe apie atvaizdą, o kažką giliau – psichologizmą, vidinės būsenos refleksiją, transliuojamą energetiką. Portretas ir visas už jo slypintis procesas gali tapti asmeniniu manifestu gyventi lėčiau, tikriau, mąsliau.