Nuotraukos autorė – Eglė Šenderovienė
LRT.lt Ieva Rekštytė-Matuliauskė kalbina Ornelą Ramašauskaitę
„Mano gyvenime buvo etapas, kai dirbau kone visą parą, tapau perdėtai racionalia ir logiška. Visiškai sustojo asmeninis augimas, nors formaliai rezultatų pasiekiau puikių. Kelis metus intensyviai stengiausi susigrąžinti intuiciją, dabar ją kultivuoju. Tam reikia rimto įsiklausymo į save, sąžiningumo ir drąsos“, – pasakoja meno agentūros „ArtXchange Global“ vadovė, meno rinkos ir rinkodaros ekspertė, HAI instituto alumnė Ornela Ramašauskaitė. Su ja kalbamės, kaip intuityvumas reiškiasi jos veiklos srityse, kokios kompetencijos jose svarbiausios ir, galop, koks pašnekovės požiūris į vieną šviežiausių jos interesų – NFT.
Ornela, savo „LinkedIn“ paskyros pristatymą baigiate sakiniu „I dream big“. Kas Jus labiausiai veda savo svajonių link ir kaip manote, kiek svarbu jų apskritai turėti, būti sau konkrečiai įsivardijus?
Vystymasis, mano nuomone, ir yra gyvenimo esmė. Įskaitant pačią kelionę bei lankstumą keisti kryptis. Svajonės man yra labai svarbi sudėtinė to dalis, tačiau tikrai nebūtina kiekvienam.
Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie moka mėgautis dabartimi, gyvena pagal aiškią rutiną arba tiesiog paprastai, be didelių tikslų; sąmoningai skolinuosi ir naudoju šiuos elementus savo gyvenime. Tačiau mano protas vis dar veikia taip, kad man reikia estetikos, realaus pažinimo, pločio, dydžio arba gylio. Neretai – tylos.
Anksčiau labai bijojau vidutiniškumo, viliuosi, kad jau išaugau. O prie paprastumo dar nepriaugau. Būtų didžiulis kontrastas mano dabarčiai, bet visiškai nenustebčiau, jei po keliolikos metų apsigyvenčiau vienkiemyje be interneto.
Vis dar esu alkana gyvo pažinimo – tai ir veda svajonių link. Maniškės yra labai kontekstinės – jos turi scenarijus, net kvapus bei spalvas, yra apie savijautą, žmones aplink, galimybę valdyti laiką ir vietą. Kitaip sakant – tai noras būti maksimaliai autentiška ir laisva. Mano svajonės nėra apie daiktus, keliones ar rezultatus.
Nemanau, kad visiems svarbu turėti ar siekti svajonių. Manau, kad visiems svarbiausia gyventi taip, kaip jie nori.
Jūsų CV išties apstus įspūdingų projektų, užmojų, pozicijų rinkodaros ir meno rinkos pasauliuose. Kurio dabar Jūsų kasdienoje daugiau, kaip jie vienas kitą papildo, o gal konkuruoja?
Aš esu pilna kontrastų ir jie papildo vienas kitą. Nežinau, ko daugiau. Man svarbu įsižeminimas – to suteikia darbas tarptautinėje korporacijoje: struktūra, procesai, kompleksiniai verslo sprendimai, platus spektras skirtingų tipažų žmonių. Aš esu visiškai atsiribojusi nuo buities, tad darbas rinkodaros vadovės pozicijoje man padeda neatitrūkti nuo realybės, savotiškai moko gyventi sociume. Struktūra ir loginis nuoseklumas man be galo patinka. O kūrybiškumas lėmė, kad turėjau dovaną su komanda įgyvendinti išties įspūdingus projektus.
Tuo tarpu menas yra tai, kuo kvėpuoju: jis padeda matyti pasaulį ir save, mąstyti arba grožėtis. Esu baigusi menų studijas, dirbusi meno kūrinių aukcionų namuose, jau keliolika metų domiuosi investavimu į meno kūrinius, kolekcionavimu. Mano išsilavinimas bei rinkodaros kompetencijos būtent ir leidžia sujungti skirtingas sritis, būtinas nardymui meno rinkoje, kur skaičių kone tiek pat, kiek paveikslų.
Tad viskas labai integralu, o tai, kad turiu aiškų pagrindą korporacijoje man leidžia meno rinkos projektus rinktis klausant širdies, nepataikaujant masinei auditorijai ar aikštingoms asmenybėms.
Kaip manote, kokios kompetencijos yra svarbiausios Jūsų veiklose? Kaip koreliuoja vadinamosios „kietosios“ ir „minkštosios“ kompetencijos, kaip svarbu jas jungti?
Aš manau, kad mano veikloje, kaip ir daugumoje, svarbiausia yra autentiškumas. Būtent tai lemia, kad projektai ar žmonės, su kuriais dirbama, tampa ypatingesniais nei standartas.
Esu auklėta, kad tobulas (kiek tai išvis įmanoma) savo srities išmanymas yra bazinė būtinybė.
„Minkštosios“ kompetencijos būtinos išlikimui, „sąjungininkų“ savo projektui radimui. Bet joks empatiškas ir diplomatiškas savo srities ekspertas nepadarys perversmo. Tam reikia aistros ir tikrumo – pažinti save, geriausiai įveiklinti žinias, patraukti mases (ar komandą, partnerius, klientus). Tada viskas įvyks savaime, nes nebus skaičiuojamos nei darbo valandos, nei „kietųjų“ ir „minkštųjų“ kompetencijų deriniai.
Aktyviai domitės skaitmeninio meno su NFT kodais reiškiniu, kuris kelia daugybę diskusijų. Nuo to, kad meno rinka tampa tik atviresnė, universalesnė, iki to, kad NFT visiškai ją iškreipia, demoralizuoja ir pan. Koks Jūsų požiūris?
NFT pakeis pasaulį tiek pat, kiek pakeitė internetas. Esame dar tik pirmojoje evoliucijos stadijoje. NFT, net ir konkrečioje meno rinkoje, gali būti labai skirtingai pritaikomi. Būtina atskirti įspūdingų skaičių NFT projektus (pvz. PFP) nuo NFT panaudojimo galimybių – palyginimo aiškumui paminėsiu peilį: jis gali ir žudyti, ir duoną raikyti.
Skandalingai pagarsėję projektai yra skirti kriptovaliutų entuziastams spręsti tam tikrus jiems aktualius iššūkius – ten mažai ko bendro su menu, net jei naudojami paveiksliukai. Kai kurios įspūdingos sumos yra mokamos už pirmą kartą istorijoje viešai solidžioje vietoje įvykstančius specialius sandorius (Beeple atvejis, nors jis nebuvo išties pirmas toks pardavimas).
Tai, kad skaitmeninio meno kūrinys pagaliau gali turėti aiškų autorystės ir savininko „pažymėjimą“ išties yra naujovė meno industrijoje. Kartu NFT leis praskaidrinti meno rinką – fiziniams kūriniams tai tarnaus kaip sertifikatas ir turės šalutinį skaitmeninimo efektą (palankų archyvavimui). Blockchain (blokų grandinės technologija – red. past.) dėka visi sandoriai bus fiksuojami – taps žinoma savininkų istorija. Meno kūrinių perpardavimai leis užtikrinti kaskart sąžiningai mokamą procentą autoriui, o kartu vers pergalvoti galerijų funkciją – turės keistis tarpininko vaidmuo.
Meno rinka demokratiškėja – NFT leidžia meno kūrinį pirkti dalimis, neskiriant tam didelės sumos iškart. NFT atveria labai daug galimybių valstybei – gyventojai gali kolektyviai nupirkti kūrinį, tarkime, Nacionaliniam muziejui, o Kultūros tarybos ar kiti šalių fondai, remiantys menininkus, gali integruoti NFT į savo politiką ir ateityje gauti grąžą iš išgarsėjusių remtų menininkų ir t.t.
Atitinkamai NFT suteikia aibę galimybių daugybei skirtingų industrijų (gal net visoms). O sukčiavimo atvejų pasitaiko visur, su NFT tai nėra tiesiogiai susiję.
Lietuvoje, tikriausia, šį bumą dar reikia plačiau ir detaliau paaiškinti – ar noriai lietuviška meno rinka įsileidžia šią tendenciją? Ar tikite jos ilgalaikiškumu?
Aš manau, kad Lietuva dėl savo mažumo ir sąlyginio valstybės jaunumo, galėtų puikiai pritaikyti NFT, visų pirma, valstybiniu lygmeniu. (Man labiausiai rūpi, be abejo, kultūros, meno sritis). Tai įneštų tvarkos į mūsų dar nebrandžią rinką, galėtų suformuoti įdomių pasauliniu mastu nuskambėsiančių praktikų (kaip kad Suomijos ar Singapūro pavyzdžiai švietimo srityje).
Pavienių iniciatyvų Lietuvos meno rinkoje tikrai yra, kol kas sunku pasakyti, kiek daug ir kiek sėkmingų – trūksta laiko perspektyvos. Ir vargiai įsivaizduoju, kad nors vienas jų yra grynai lietuviškas. Bet net jei nutiks stambaus masto sandoris – tai nekeičia to, kad ministerijų lygmeniu galėtų būti priimti strateginiai, valstybei turinio ir įvaizdžio prasme palankūs sprendimai. Tai labai skirtingi dalykai.
Svarbu paminėti, kad, nors teoriškai meno rinka gali būti lokali (net ir miesto lygmens) – aš labai linkiu galvoti globaliomis kategorijomis. Manau, kad mūsų šalis jau pakankamai užaugusi, kad save ir savo procesus suvoktume pasauliniame kontekste, net jei priimamas sprendimas veiktų vietiškai ar tautiškai. Tokiu atveju ir NFT privalumus išnaudotume greičiau ir plačiau.
Nuo NFT noriu pasukti prie intuicijos, apie kurią daugiausiai kalbame „Intuityvaus gyvenimo“ rubrikoje. Tad kas Jums yra intuityvus gyvenimas? Kas labiausiai Jus pačią moko intuityvumo?
Intuityvumas yra viena iš sąlygų gyventi autentiškai ir vystytis. Mano gyvenime buvo etapas, kai dirbau kone visą parą, tapau perdėtai racionalia ir logiška. Visiškai sustojo asmeninis augimas, nors formaliai rezultatų pasiekiau puikių. Kelis metus intensyviai stengiausi susigrąžinti intuiciją, dabar ją kultivuoju. Tam reikia rimto įsiklausymo į save, sąžiningumo ir drąsos.
Intuityvumas natūraliai veda per gyvenimą ir atkreipia dėmesį į tai, kas naudingiausia konkrečiam žmogui. Jis organiškai pritraukia ypatingus žmones ir situacijas. Atsirandi ten, kur įvyksta sinergija, kur dingsta laiko sąvoka.
Intuicija aštrėja, kai klausaisi savęs ir kai seki ja – tai būtina sąlyga, nes ilgainiui, jei negyveni autentiškai, ji silpnėja. Padeda menas, meditacija ir įvairios kūno praktikos, man asmeniškai – šokis. Ilgą laiką maniau, kad intuityvumas ateis „išsiaiškinus“ save, bet tai buvo didžiausia klaida. Dabar matau, kad svarbu tiesiog gyventi pagal save ir reaguoti į kūno kalbą ar vidinį žinojimą.
Ką pastebite, kiek rinkodaroje ir meno rinkoje yra svarbus intuityvumas, ir kaip šiose sferose šis įgūdis, savybė yra priimama?
Man būtent tuo ir patinka meno rinka bei rinkodara, kad čia susitinka ir jausmas, intuityvumas, ir skaičiai, tendencijos. Tai tobulai atliepia mane pačią. Manau, kad tiek minėtose srityse, tiek asmenybėje reikia visa ko balanso.
Dabar jau dažnai aukščiausio lygio vadovai, mąstytojai, net neuromokslininkai kalba apie intuicijos svarbą, tai nebelaikoma impulsyviu nepamatuotu elgesiu. Visgi, profesiniame pasaulyje savo srities žinios yra būtinos, tik tada galima pasitelkti ir nuojautą. Tai, apie ką mes kalbame, yra įvaldoma labai subtiliai (arba yra įgimta ir neįvardijama), todėl galbūt ne visiems aišku, todėl ir atmetama.
Mene neabejotinai yra daugiau mąstymo nei rinkodaroje, todėl būtent čia svarbu kultivuoti intuityvumą ir suteikti kūriniui lemiamą kokybės kartelę. Rinkodaroje daugiau psichologijos; priimant verslo sprendimus, kai nėra vieno teisingo atsakymo, būtent patyrusio asmens intuicija gali lemti geriausią rezultatą. Visais atvejais, svarbu jausti kontekstą ir laviruoti, būti balanse.