Svarstote parduoti meno kūrinį? Kaip nepasiklysti?

Ugnė Nagrockaitė

Meno rinka, kurios pardavimai verte viršija 64 milijardus dolerių (Clare McAndrew 2019), įvardijama kaip potenciali net ekonominių krizių metu, o ypač po jų. Meno kūrinių įsigijimas gali būti tiek prabangos ženklas, tiek saugus bei apskaičiuotas investicinis žingsnis, garantuosiantis pelną ir  finansinę grąžą ateityje. Prekiavimo meno vertybėmis platformos ir tarpininkai būna įvairūs: meno mugės, galerijos, nepriklausomi platintojai, tačiau tiek spaudoje, tiek moksliniuose straipsniuose ar meno rinkos apžvalgose bene dažniausiai analizuojami meno aukcionų pardavimai, anot Ventura Charlin ir Arturo Cifuentes (2019), sudarantys apie 50 procentų visų metinių pardavimų. Nenuostabu, kad pastarieji diktuoja pasaulinės meno rinkos tendencijas ir masina muziejus, kolekcininkus, pavienių meno kūrinių savininkus parduoti turimas vertybes aukcionuose. Nepatyręs kūrinio savininkas priėmęs tokį sprendimą greičiausiai atsidurs mirgančioje sutarčių ir sąvokų karuselėje, todėl šio straipsnio tikslas – paminėti pagrindines aukcionų namų žaidimo taisykles, su kuriomis susiduria pardavėjas ir pateikti įžvalgas galimai padėsiančias priimti sprendimą dėl meno kūrinių pardavimo.

Garantinė meno kūrinio pardavimo kaina aukcione. Kaip tai veikia?

Kolekcininkai ar meno entuziastai, nusprendę parduoti meno kūrinį aukcione, dažniausiai susiduria su baimėmis:

 a) siūlymams (bids) nepasiekus rezervinės kainos meno objektas nebus nupirktas, o tokiu atveju, meno rinkoje jis įgytų neigiamą „etiketę”. Minėta rezervinė kaina – konfidenciali suma (aukštesnė už nurodytą kataloge pradinę kainą), kurios aukcione nepasiekus, kūrinys laikomas neparduotu.

b) Glumina kūrinio kainos įvertinimo procesas (estimacija): ar žema estimacijos kaina reiškia, jog kūrinys galimai bus parduotas už mažesnę, nei pelnyta, kainą, ar atvirkščiai – ši paskatins aukciono dalyvių entuziazmą rungiantis, taip sukeliant pardavimo kainą į netikėtas aukštumas?

c) Nerimaujama, kaip susidoroti su specifinių sąvokų ir frazių gausa, išvengti manipuliacijų.

Vis dėlto reikia pasverti faktą, kad aukcionuose susitelkę daugiausia didelę perkamąją galią turinčių asmenų, todėl šansų parduoti meno objektą už geriausią kainą – sąlyginai daug. Akivaizdu, kad meno kūrinių pardavimo aukcione klausimas virsta dilema.

Gera žinia ta, kad  aukcionai pateikia išeitį – patys arba trečiųjų šalių iniciatyva siūlo garantinę kainą, kuri bus išmokėta už meno kūrinį ar kolekcinę vertybę jo pardavėjui, nepaisant aukciono baigties. Įdomu tai, kad šiuolaikinėje meno rinkoje minėtus sandėrius dažniausiai sudaro būtent trečiosios šalys (galerijos, investuotojai ir pan.) taip prisiimdamos didžiausią riziką aukciono metu. Palyginimui, 2014 metais, tik 40 procentų Christie’s ir Sotheby’s lapkričio mėnesio pokario ir šiuolaikinio meno aukcionų pardavimų sudarė trečių šalių garantijos (New York Times 2014), kuomet 2018 metais, jau 95 procentus gegužės mėnesio pokario ir šiuolaikinio meno aukcionų pardavimų pajamų buvo galima priskirti trečių šalių garantijoms (Artsy  2018). Įdomiausia, kad, dar prieš pradedant aukcioną jau yra žinoma, jog vidutiniškai daugiau nei pusė meno kūrinių bus vienaip ar kitaip parduodami, nes yra remti garantinės kainos sandoriu.

Panagrinėkime plačiau, ką reiškia meno kūrinio perpirkimo už garantinę kainą procesas, su kokiais rizikos veiksniais susiduria sandoryje dalyvaujančios šalys.

Hipotetiškai, meno kolekcininkas nori parduoti X paveikslą ir užsitikrinti gerą pardavimo kainą.

Kelias A

 Pasirašoma garantinės kainos sutartis su meno aukcionu, kurioje nurodoma garantinė paveikslo kaina – 10 mln. dolerių. Ši pinigų suma – tai minimali kaina, kurią aukciono organizatoriai nuo sutarties pasirašymo datos įsipareigoja sumokėti kitai sutarties šaliai, nepriklausomai nuo paveikslo pardavimo rezultatų aukciono metu.

Pardavėjas sumoka savotišką „draudimo mokestį” taip nusipirkdamas garantinės kainos suteikimo paslaugą. Kartais šis mokestis apibūdinamas kaip  pardavimo pasirinkimo sandėris (put opcion). Minėtą draudimo mokestį gali nusakyti pelno paskirstymo santykis sandorio šalims, pavyzdžiui, jei paveikslas būtų parduotas už didesnę nei 10 mln. dolerių sumą, o numatomas santykis 80/20, tuomet 80% sumos atitektų pardavėjui, o 20% aukciono organizatoriams. Kitame žingsnyje, aukciono dalyviams/pirkėjams skelbiama paveikslo kainos estimacija.  Aukciono estimacija 10–12 mln. dolerių reiškia, kad plaktuko kaina turėtų patekti į minėtos kainos intervalą.

Pliusai:

  • pardavėjui sudarius garantinės pardavimo kainos sandėrį, iš jo pusės dingsta visa su meno kūrinio pardavimu susijusi rizika.
  • Jei meno kūrinys/ kolekcinė verybė parduodama už didesnę sumą nei garantinė – pardavėjas gauna didžiąją dalį sumos nuo pelno.
  • Trečia ir gal kiek „slidoka” priežastis – tikimasi, kad aukciono organizatoriai įdės daugiau pastangų ir resursų į kūrinio su garantine kaina reklamą prieš jį parduodant, nes yra labiau suinteresuoti, kad pardavimas įvyktų.
  • Galimas šalutinis efektas, jog X kūrinio vertė kyla galimai paveikta gretimai parduodamo aukščiausios vertės (blue-chip) Y kūrinio prestižo.

Rizikos:

  • sumažinto pelno gavimo tikimybė (dėl garantinės kainos sandėryje numatomo pelno dalybų santykio)
  • Kita mažesnio pelno priežastis – už kūrinį su garantinės kainos sandėriu pirkėjų siūloma suma nebus tokia didelė: garantinių pardavimo kainų sumos viešai neskelbiamos, tačiau dažnai jos būna ties mažesniu skelbiamamos estimacijos skačiumi. Natūralu, kad garantinę kaina suteikianti šalis nori tai padaryti už kuo mažesnę kainą ir taip mažinti riziką sau. Dėl šios priežasties aukciono estimacijos taip pat gali būti žemesnės nei pelnyta. Faktas, jog aukcionas pateikia žemesnės, nei turėtų būti, kainos estimaciją galimai lems dar mažesnės kainos siūlymus iš pirkėjų.
  • Dar viena priežastis – meno objektas aukcione galimai bus parduotas už mažesnę kainą nei privačiai meno rinkoje.

Panagrinėkime aukciono baigties scenarijus:

  1. plaktuko kainai viršijus 10 mln. dolerių – pardavėjas gauna 10 mln. dolerių, plius 80% nuo garantinę kainą viršijusios sumos. Aukciono organizatoriai gauna aukciono maržą nuo išvaržytos kainos (buyer’s premium) ir 20% pelno.
  2. Jei paveikslas nupirktas plaktukui skelbiant lygiai 10 mln. dolerių – pardavėjas gauna 10 mln. dolerių, aukciono organizatoriai gauna aukciono maržą nuo išvaržytos kainos (buyer’s premium).
  3. Jei pardavimas neįvyksta ­– aukciono organizatoriai turi problemėlę – išmokėti pardavėjui (tikėtina, kad tokioje situacijoje džiūgaujančiam) pilną garantinę kainą už meno kūrinį.

Kelias B

Meno kūrinys parduodamas tiesiogiai meno rinkoje.

Pliusai:

  • didesnio pelno galimybės, o šalia to, tiek pardavėjas, tiek pirkėjas sutaupo mokesčius aukciono namams.
  • Laiko taupymas ir sandorio greitis (su sąlyga, jei kūrinio savininkas žino potencialių pirkėjų ratą).
  • Garantuotas konfidencialumas.

Rizikos:

  • mažesnė ir labiau izoliuota auditorija be galimybės varžytis dėl kainos galimai lemtų pardavimą už mažesnę kainą nei aukciono metu.
  • Rinkodaros ir aukciono „prestižo” nepaveikta (neišauginta) kūrinio vertė.
  • Viešai neužfiksuota pardavimo kaina gali turėti neigiamos įtakos kūrinio vertei vėliau, kai naujasis savininkas norės jį parduoti.

Taigi, meno kūrinio pardavėjas turi ne vieną pardavimo platformos opciją, tačiau nepatyrusiam asmeniui jos visos gali būti klaidus miškas. Anot University of Southern California ir Universidad Católica de Chile mokslininkų (2019) išvadų, profesionalūs srities ekspertai naudodamiesi rinkos analizės priemonėmis/simuliacijomis gana tiksliai apskaičiuoja sandėrio riziką. Pavyzdžiui, aukcione parduoto paveikslo ar kitos meno vertybės plaktuko kaina daugiau nei 60 % atvejų patenka į kainos estimacijos rėmus. Meno aukcionų namai turimų resursų pagalba apskaičiuoja sau priimtiną riziką sudarant garantinės kainos sutartį, o dažnais atvejais tam tikromis sąlygomis ją perleidžia trečiosioms šalims. Todėl kūrinio savininkui, giliai neišmanančiam meno rinkos, visada liks abejonių prieš pasirašant su aukciono namais sutartį dėl garantinės kainos. Pastaruoju metu, iki šiol tuščioje nišoje, atsiranda naujos ekspertinių tarpininkų institucijos (tokios kaip Art Finance Group, ArtXchange Global), kuriose kombinuojamos įvairios finansinės paslaugos, sutelktos meno rinkos ir finansų išmanymo kompetencijos bei analizės įrankiai. Taigi, geriausia mintis būtų pasitarti su specialistais, kurių interesai atitinka kliento interesus.